Gimnazijos ugdymo karjerai specialistė Vida Lapėnienė nuolat ieško temų ir veiklų, kurios patrauktų mokinius rinktis jiems labiausiai tinkančias specialybes ir kartu motyvuotų gerinti mokymąsi. Viena tokia tema ir veikla gimė savaime, gimnazijoje apsilankius ir su buvusia klasės vadove Leonora Daugudiene bei direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vitalija Dovydėniene pabendravus Lukui Mindaugui Peleckui, išskirtinai sėkmingam gimnazijos abiturientui.
Lukas Mindaugas baigė „Medeinos” vidurinę mokyklą visai neseniai, 2014 m., taigi priklauso paskutinei vidurinės mokyklos abiturientų laidai. Dabar jis – ne tik Vilniaus kooperacijos kolegijos studentas, bet ir SEB (Skandinaviska Enskilda Banken) IT pagalbos internetu departamento Vartotojų autorizavimo paslaugų skyriaus administratorius. Lukas Mindaugas maloniai sutiko vyresniesiems gimnazijos mokiniams papasakoti savo sėkmės istoriją.
Į susitikimą, vykusį gimnazijoje gegužės 13 d., atvyko ir Luko Mindaugo tėtis Saulius Peleckas, BALTO LINK Mažmenos departamento direktorius. Susitikime dalyvavo gimnazijos II, III, 8 klasių mokiniai, socialinė pedagogė Leonora Daugudienė, mokytojai Natalija Pumputytė, Arūnas Joknys, gimnazijos direktorius Vytautas Gustas.
– Nebuvau moksliukas, – šypsojosi Lukas Mindaugas. – Netgi priešingai.
– Tačiau sėkmingai išlaikei net 4 valstybinius brandos egzaminus, – įsiterpė buvusi auklėtoja.
Lukas Mindaugas pasakojo visuomet svajojęs dirbti IT srityje, to mokytis savarankiškai pradėjęs dar mokykloje. O ją baigus, tapus studentu, teko padirbėti ir „McDonald’s“, ir krovėju sandėlyje, ir vairuotoju. Tačiau tai buvo gera patirtis. Ėmusis rimčiau, teko atsisakyti draugų, kurių kelias toliau aludės nevedė, kompanijos, beprasmiškų pramogų. Sėkmė atėjo tuomet, kai Lukas Mindaugas pradėjo veikti nelaukdamas, kol visa bus pateikta ant lėkštutės. Atkaklumą lydėjo sėkmė – visiškai rimtai Lukas Mindaugas pareiškė, kad kuo daugiau veiklos, tuo lengviau visur suspėti. Svarbu pasirinkti savąjį pašaukimą atitinkančias veiklas, tokias, kad darbas ne kankintų, o teiktų džiaugsmą. Dabar jis užjaučia visus, nuo darbo savaitės pradžios laukiančius penktadienio, nes pačiam pirmadienis visada laukiamas. Taigi dabar – darbas ir mokymasis, studijos.
Tėtis Saulius Peleckas kalbėjo, jo žodžiais tariant, iš verslo pusės. Verslui svarbu ne diplomai ir ne greitai senstančios žinios. Svarbu – pretendento motyvacija dirbti, atsakomybė. Kitko išmokstama vietoje. Diplomų, atestato reikia kaip įrodymo, kad gebi baigti tai, ką pradėjęs, kad esi atkaklus. Kiekvienam leistina padaryti vieną klaidą, antrosios klaidos atveju kartais, jei gebama pasiūlyti tinkamą susidariusios situacijos sprendimą, gali būti pasigailėta, bet trečioji klaida visuomet reiškia atsisveikinimą su darboviete. Niekur nereikalingi darbuotojai, kurie mano, kad darbą galima tiesiog mesti – ne tik mokykloje, bet ir darbovietėse galioja bendros atsakomybės taisyklė. Darbuotojas atsako už savo įmonę, įmonė atsako už savo darbuotoją iki nutraukiami darbo santykiai. Svarbu pasirinkti sau mielą veiklą, siekti įgyvendinti savo, ne tėvų ar kitų svajones. Tėvams būtina dėkoti už jų rūpesčius, bet kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą, vaikai – taip pat. Svajonė pildosi, jei ji tikrai tavo, ne įkalbėta, jei dėl jos veikiama, o ne tiesiog laukiama išsipildymo. Dėl pasirengimo veikti Saulius Peleckas pažymėjo, kad palukniečiai, lyginant su didžiųjų miestų mokiniais, turi daug pranašumų. Visų pirma, nedidelės klasės, kuriose mokiniai, jų individalybės nepranyksta. Antra, tai šilti santykiai tarp mokytojų ir mokinių, abipusė pagarba ir pasitikėjimas. Trečia, Paluknio bendruomenė daugiakalbė, o verslui svarbus rusų kalbos mokėjimas. Visa tai reikia panaudoti savo svajonės realizavimui.
Mokiniai, iš pradžių tik klausęsi, vėliau uždavė klausimų. Apie tai, kaip Lukas Mindaugas jautėsi be buvusių draugų ir ką darytų, jei jie siūlytų grįžti ir tęsti ydingą gyvenimo būdą (Lukas Mindaugas nedvejodamas atsakė, kad bendravimas apsiribotų pasisveikinimu, nes pernelyg skiriasi interesai), apie tai, kiek prisidėjo tėtis prie Luko Mindaugo sėkmės ir kaip tėtis būtų reagavęs, jei sūnus būtų pasukęs klystkeliais (atsakyta – tėtis visada palaikė sūnų moraliai, leisdamas pačiam spręsti, kaip gyventi, nors kartais ir skaudama širdimi, pripažindamas, kad visgi Luko Mindaugo gyvenimas yra jo gyvenimas), ką daryti, jei mokinių tėvai turi kitą jų vaikų gyvenimo scenarijų ir t. t.
Susitikimas užtruko gerokai ilgiau nei planuota, bet trukmė nebuvo juntama. Tiesiog laikas bėgo neatsižvelgdamas, kad dar tiek norisi pasakyti ir paklausti. Dalydamiesi firminius rašiklius ir semdami iš didžiulio maišo saldainiukus, SEB banko logotipais papuoštais gražiais žaliaspalviais popierėliais, medeiniečiai mąstė, svastė, SVAJOJO. Todėl ir tariame: „Ačiū, Lukai Mindaugai. Mums irgi būtinai pasiseks“.
Leonora Daugudienė, socialinė pedagogė