Titulinis

         EDUKACINĖS DUONOS KEPIMO PAMOKOS DALGEDŲ SODYBOJE

 

             Ilgą laiką mes, lietuvių kalbos mokytojos, neturėjome mokiniams kur parodyti realaus etnografinio pavyzdžio. Geriausiu atveju veždavome auklėtinius į Rumšiškių etnografinį muziejų. Džiugu, jog šią problemą dabar kompensuoja Dalgedų sodybos etnografinis kambarys, esantis Trakų rajone. Čia, dzūkiškoje aplinkoje, pasakojama apie lino kelią nuo sėjos iki lovatiesės ar staltiesės. Taip pat senovinėse audimo staklėse mokiniai mokomi audimo gudrybių, duonos kepimo paslapčių.

              Spalio 9 dieną pirmokų ir penktokų kelionė prasidėjo pasibaigus tradicinei pirmajai pamokai. Keliavome į etnografinę Dalgedų sodybą. Mūsų kelionės tikslas - susipažinti su duonelės keliu nuo rugelio iki pilvelio. Sodyboje laukė šeimininkė Miglė Šapogienė, kuri iš karto davė mums darbo: formuoti duonos kepalėlius. 

           Kai susėdome visai netoli tradicinės duonkepės krosnies, sodybos šeimininkė paaiškino, kaip atskirti grūdus, iš kurių kepama duona. Turėjome puikią galimybę išgirsti apie duonos kepimą nuo tešlos užmaišymo iki pašovimo į krosnį, o belaukdami iškeptos duonos, klausėmės įdomaus pasakojimo, kurį šeimininkė iliustravo nuolat rodomais įvairiais senoviniais daiktais - pjautuvu, spragilu, vėtykle, girnomis.  Berniukams labai patiko girnomis malti grūdus. Puikiai malti sekėsi Simonui, Edvinui, Lukui, Nojui. Simonas su Edvinu net pajuokavo, kad ateinančią vasarą atvažiuos padirbėti į šią sodybą.

             Vėliau apžiūrėjome ir sodybą. Takeliais nusileidome prie Vilkokšnio ežero. Stabtelėjome krepšinio aikštelėje, prie teniso stalo, pabėgiojome, kol mūsų duonelė iškeps. Iškepusią duonelę kiekvienas parsivežėme namo.  

             Padėkoję šeimininkei Miglei, užkopėme ant Žuklijų piliakalnio, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama. Vilkokšnio kraštovaizdžio draustinyje saugomas ir eksponuojamas sudėtingos formos Vilkokšnio ežero dubaklonis. Nuo jo atsiveria ne tik Vilkokšnio ežeras, bet ir tarp pakrančių miškelių pasislėpę Žydiškių, Panošiškių, Žuklijų, Tolkiškių, Grendavės, kiti kaimai.

             Po edukacinių pamokų kupini naujų įspūdžių, vertingos patirties, laimingi grįžome į namus. Tvirtai esame įsitikinę, jog leisimės dar ir kitų pažinimų keliais. Džiaugiamės šiuo mūsų nedideliu indėliu į Tarmių metus.

Daiva Daukševičienė,

lietuvių kalbos mokytoja