2015 m. spalio 23 dieną mūsų gimnazijos 5 ir 7 klasių mokinių grupė, lydima lietuvių kalbos mokytojos Daivos Daukševičienės ir rusų kalbos mokytojos Natalijos Mikulskienės, aplankė Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyną. Vienuolyno duris mums pravėrė nepaprastai gerą humoro jausmą turinti sesuo Faustina. Ji mums papasakojo vienuolyno atsiradimo Senuosiuose Trakuose istoriją, trumpai supažindino su atskirų ordinų veikla. Sesuo Faustina papasakojo ir apie vienuolyne gyvenančių seserų veiklą, jų dienotvarkę ir darbus, aprodė vienuolyno svečių kambarius ir konferencijų sales. Ekskursijos pabaigoje sesuo mus nusivedė į koplyčią, kur visi susikaupėme saviems apmąstymams. Pasibaigus ekskursijai po vienuolyno valdas, padėkojome seseriai Faustinai už įdomų pasakojimą ir padovanojome septintokių Danielės Buinovskaitės ir Gabijos Perstiniavičiūtės akvarele nulietą paveikslą „Gerumo angelas“.

Antrasis mūsų kelionės objektas – Angelų kalva. Čia įsikūrę ištisi Angelų namai. Tikėjimo, Atjautos, Meilės, Vilties, Sveikatos, Dvasios ramybės – tai pirmieji šioje kalvoje įkurdinti angelai. Jie simbolizuoja svarbiausias krikščioniškąsias vertybes. Angelus šioje kalvoje stato seniūnijos, policija, ugniagesiai, gydytojai, mokytojai, taip pat eiliniai žmonės, tikintys, jog taip lengviau pasieks savo svajonę.

Tikėti ar ne stebuklais – kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau kalbama, jog įkūrus Angelų kalvą reikalai gretimai esančiame kaime pagerėjo ne tik energetiškai, bet ir materialiai. Dabar net namų durų rakinti nereikia – saugumą užtikrina angelų globa. Stebuklus gali patirti ne tik vietiniai gyventojai, bet ir svečiai. Tereikia atsinešti savo angeliuką, prikabinti prie vieno iš didžiųjų angelų, sugalvoti norą ir jis būtinai išsipildys.  Šioje kalvoje turėjome pakankamai laiko apžiūrėti kiekvieną angelą. Taip pat radome laiko ir palakstyti vingiuotu takeliu. Kadangi diena nelepimo šiluma, tad buvo būtina ir sušilti.

Užutrakio dvaras – paskutinis mūsų kelionės objektas. Šio dvaro parkas mus nustebino spalvų gausa – raudona, žalia, ruda, geltona. Net aikčiojome žiūrėdami į daugiasluoksnius įvairiaspalvių lapų kilimus. Jei ne dulksna, tikėtina, kad daug kas iš mokinių būtų nėręs į nuostabią lapų jūrą. Ne mažiau gražūs atrodė ir tvenkiniai, kuriuose atsispindėjo dangaus žydrynė. Rūmų pastatas užbūrė mus iki šiol nematytu grožiu ir sienų baltumu. Netgi rūmų teritorijoje sutiktas katinas atrodė kažkoks mistiškas. Vaizdas į Galvės ežerą prikaustė ilgam mokinių žvilgsnius. Mūsų fotoaparatų ir telefonų kameros be paliovos fiksavo gamtos grožį. Penktokė Emilija eidama link autobuso, stovinčio ant kalniuko, vis teiravosi mūsų: „Mokytojos, ar mes dar čia atvažiuosime?” „Žinoma, Emilija, – ne kartą jai patvirtinome, – tik, ko gero, pavasarį, kad pamatytume dar kitokį gamtos grožį”.

Nors į namus grįžome šiek tiek sulyti, tačiau laimingi. Dažnas iš mūsų nebuvo matęs visai netoli Paluknio slypinčių grožio oazių. Tikrai žinome, kad dar ne vienas ir ne kartą sugrįšime ir į Angelų kalvą, ir į Užutrakio dvarą. O gal norėsime užsukti pabūti tyloje Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyne? Ką gali žinoti…

Daiva Daukševičienė,

lietuvių kalbos mokytoja,

Natalija Mikulskienė,

rusų kalbos mokytoja